pasirgėjimas

pasirgė́jimas sm. (1) LVIII716 1. → 2 pasirgėti 2; perspėjimas: Tatai visa ant pamokslo ir pasirgė́jimo mumus DP131. Pasirgėjimas godingiemus DP165(paraštėje). | refl.: Nuopuolis Petro mumus ant pasisirgėjimo DP150. 2. uolumas, rūpestingumas, atsidėjimas: Su didžiu pasirgė́jimu klausytumbim DP98. Mesijošius turėjo bylot priežodžiuose, idant … ištikimuosius … maldosp ir pasirgė́jimop pajudintų DP98. \ sirgėjimas; pasirgėjimas